Lydeka
Lydeka yra vienas geidžiamiausių laimikių, kimbančių ir gaudomų visus metus, išskyrus draudžiamą laikotarpį, trunkantį nuo vasario 1 d. (gaudant gyva žuvele – nuo sausio 1 d.). Vis dėlto, didžiausias lydekų aktyvumas pastebimas vandens temperatūrai esant tarp 9-16 laipsnių, kokia dažniausiai būna ežeruose balandžio pabaigoje – birželio pradžioje ir rugsėjo antroje pusėje – spalio mėnesį.
Lydeka – tipiškas plėšrūnas, medžiojantis su retomis išimtimis tik žuveles, todėl dažniausiai gaudoma spiningu arba naudojant masalui gyvas ar negyvas žuveles. Paprastai ji medžioja pavieniui, turi savo „kontroliuojamas“ teritorijas, todėl pagavus vieną, verta perplaukti į kitą vietą. Tiesa, šių žuvų žūklei kaip niekam kitam tinka žinomas posakis „Geros vietos ilgai tuščios nebūna.“. Jeigu vienoje vietoje pavyko ištraukti lydeką, tikėtina, jog rytoj ar poryt čia vėl sugausi kitą.
Daugelyje ežerų lydekos mėgsta vandens augmenijos prieglobstį, kur pratūno didžiąją laiko dalį ir tik ypatingais atvejais, pavyzdžiui, aptikusios didelį smulkių žuvų susitelkimą ar kitas medžioklei tinkamas sąlygas, ilgesniam laikui gali išeiti į atvirus plotus. Todėl greičiausiai jas rasime ten, kur gausu vandens augalijos ir būriuojasi smulkios žuvys. Tai gali būti ir povandeniniai kalneliai-sėkliai, ir įvairios įlankos, pakrančių nendrynai ar kitos panašios vietos. Išimtis – dideli ir gilūs, vadinamieji seliaviniai ežerai, kur didesnės aštriadantės dažnai lydi seliavų būrius atviruose ežero plotuose.
Lydekos burna gana plati, ji gali įryti vos ne savo dydžio grobį, todėl jų žūklėje galima naudoti ir labai didelius masalus. Spiningautojai, tikslingai medžiojantys didžiąsias lydekas, dažnai naudoja 15-20 cm ir dar didesnius masalus. Tačiau žvejų tarpe įprasta manyti, kad sėkmingiausi lydekiniai vobleriai, blizgės ir guminukai turi būti 9-14 cm ilgio, o sukrės – nuo 3 iki 5 ar net 6 nr. pagal „Mepps“ klasifikaciją.
Atakuodamos grobį lydekos orientuojasi šonine linija jaučiamais virpesiai, todėl svarbi yra tieki masalo išvaizda, tiek ir jo žaismas vandenyje. Vis dėl to, gaudant skaidriavandeniuose ežeruose verta kreipti didesnį dėmesį ir į masalo spalvą. Pavasarį lydekų žūklėje dažnai ypač veiksmingi būna ryškios spalvos masalai, tačiau vasarą daugelyje Molėtų ežerų, pasak vietinių spiningautojų, veiksmingiausi būna natūraliai atrodantys melsvi, žalsvi, juodai balti ar pilki masalai.
Lydekos – dantingos žuvys, nesunkiai perkanda tiek paprastą, tiek ir pintą valą. Tikslinei jų žūklei reikalingas specialus metalinis arba iš storo fluorokarboninio valo surištas pavadėlis.
Per vasaros karščius, plieskiant saulei didžiausia tikimybė jas pagauti anksti ryte ir vakare likus kelioms valandoms iki saulėlydžio. Tačiau apsiniaukusią vėsesnę dieną jų aktyvumas su pertraukomis gali trukti visą dieną.
Pasak mokslininkų, lydekos gali užaugti iki pusantro metro ir gali sverti iki 20 kilogramų. Tačiau tokios dydžio žuvys pasitaiko labai retai. Šiais laikais kiekviena lydeka, didesnė nei 4 kg laikoma stambia, o didesnė nei 10 kg – jau rekordine. Vis tiktai dažniausiai meškeriotojams papuola 0,7-2 kg sveriančios aštriadantės.
Lydekos auga gana greitai. Ten, kur maisto gausu, jau per tris metus jos pasiekia kilogramo ir net didesnį svorį.
Žūklės taisyklės leidžia per dieną pasiimti ne daugiau kaip 3 lydekas, ilgesnes nei 45 cm. Daugelis patyrusių spiningautojų dažniausiai neima trumpesnių nei 50 cm lydekaičių.
Lydekos gyvena visuose „Žvejybos rojaus“ ežeruose, tačiau didesniu jų žuvingumu pasižymi Išnarų, Galuonų, Stirnių ir kiti ežerai. Trofėjinio dydžio lydekomis garsėja Baltieji Lakajai ir Stirniai.