Sigitas Lukšta, 2015 metų spiningavimo iš valčių komandinės įskaitos pasaulio čempionas, daugkartinis Lietuvos spiningavimo varžybų nugalėtojas
Pasakodamas apie Molėtų ežerus, negaliu būti objektyvus, nes šiame krašte gimiau, augau ir visa žvejybinė bei sportinė karjera prasidėjo būtent čia.
Nepaisant to, vis tiek pasakysiu – daug kur teko pažvejoti, daugybės šalių vandens telkinius apvažiuoti, bet grožiu Molėtų ežerams ne daug kas gali prilygti. Negaliu per daug skųstis ir laimikiais, ypač pastaruoju metu. Jeigu spiningą rankoje laikai ne nuo vakar ir daugiau mažiau orientuojiesi, kur ieškoti lydekų, kur – ešerių, ir esi atkaklus – be žuvies neliksi.
Aplink Molėtus telkšo galybė ežerų, todėl neabejoju, kad pažvejojęs keliuose iš jų, anksčiau ar vėliau atrasi tą „savąjį“, į kurį sugrįši dar ir dar daug kartų.
Molėtus Dievas kūrė tikriausiai galvodamas apie žvejus.
Dalius Rakutis
Lietuvoje ir Latvijoje leidžiamų žurnalų žvejams „ŽvejOK“ redaktorius, knygų autorius, publicistas
Su spiningu ir meškere rankoje teko išmaišyti visą Lietuvą, pamatyti nemažai kitų šalių ir jų vandens telkinių, todėl tvirtai galiu pasakyti – Molėtų ežerams ir Labanoro girios grožiui mažai kas gali prilygti. Tikriausiai pats Dievas, kurdamas šį kraštą, žiūrėjo į jį žvejo akimis.
Kad ir kada čia atvažiuotum – svilinant vasaros karščiams ar sausio speigui surakinus ežerus, pirmosioms šalnoms nudažius Labanoro klevus ir beržus ar pavasario šilumai išsprogdinant medžių pumpurus – visada sugrįši jausdamas, kad pabuvojai rojuje – pirmapradėje gamtoje, kurios dar nespėjo sugadinti pilkoji civilizacijos ranka.
Dar smagiau, kad šio krašto žmonės pagalvojo apie mus, meškeriotojus, ir surėmę pečius, ryžosi padaryti viską, kad mes čia jaustumėmės laimingi. Kad po truputį Molėtai taptų ne tik gamtos grožio, bet ir žvejų rojumi. Kad vėl mūsų ežeruose gyventų ir mus džiugintų gausūs lydekų, ešerių, karšių, lynų ir kitų žuvų tuntai. Kad galėtume iš tiesų kokybiškai ir rezultatyviai pažvejoti čia, Lietuvoje, ir nereiktų dėl geresnių sąlygų trenktis svetur.
Palaikykime šią idėją. Aplankykime nors kartą metuose šį besikuriantį „Žvejybos rojų“ ir, žinoma, žvejokime atsakingai. Gamtos turtai juk ne begaliniai.
„Sergu“ už šį projektą, nes tikiu – jeigu Molėtams pavyks ir vietiniai žmonės aiškiai pajus, kad meškeriotojų turizmas yra jų rimta atrama, šiuo pavyzdžiu greičiausiai paseks ir kiti rajonai. O tada jau visa Lietuva taps vienu dideliu žvejybos ir žvejų rojumi. Rojumi be jokių kabučių.
