Vandens telkiniai

Bendras aprašymas. Galuonai – vidutinio dydžio (586 ha) maždaug 6,4 km ilgio ir iki 2 km pločio ežeras, telkšantis šalia Inturkės, maždaug 10 km į pietryčius nuo Molėtų. Ežero krantai nuolaidūs, pakrantėse vyrauja pievos ir nedideli miškeliai, gausu sodybų. Ežero atabradas gana ilgas ir apžėlęs nevienodo pločio nuo keliasdešimt iki 150 m nendrių juosta, todėl žūklė įmanoma tik iš valties ar vietomis – nuo ilgo liepto.

Ežere yra kelios salos. Rytuose Galuonai siaura, tačiau praplaukiama protaka jungiasi su Išnarų ežeru.

Ežeras gausiai prižėlęs vandens augmenijos, dugne vyrauja smėlio gruntas. Ežero dugno reljefas nevienodas – yra nemažai sėklių. Vidutinis Galuonų gylis – 5,5 m, giliausia vieta – 17 metrų. Ežeras priskirtinas karšinių ežerų tipui.

Žuvys ir žuvingumas. 2014-2015 m. atliekant ežere tyrimus rastos 9 žuvų rūšys: ešeriai, sterkai, karšiai, lydekos, lynai, kuojos, raudės, plakiai, pūgžliai. Kadangi ežeras buvo nesenai žuvintas šamais ir unguriais, šių žuvų taip pat turėtų atsirasti. Remianti tyrimų duomenimis, Galuonai išsiskiria didesne plėšrių žuvų, ypač ešerių, populiacija lyginant su aplinkiniais ežerais. Tyrimo metu net 83 proc. vertingų žuvų rūšių sudarė didesni ešeriai, sterkai ir lydekos. Tai pat akivaizdu, kad šis ežeras tinka sterkams – 2006 m. atlikus ichtiologinius tyrimus jų nebuvo rasta, o naujausi tyrimai rodo gana nemažus jų išteklius. Tiesa, visos pagautos žuvys – stambūs 2,5-3,2 kg sveriantys sterkai. Mažų sterkiukų nerasta ir iš to sektų išvada, kad sterkams čia nepalankios sąlygos neršti ir jų ištekliai priklauso tik nuo vykdyto žuvinimo.

Pagal tyrimus ežero žuvingumas vertinamas vidutiniškai, nors iki vidutiniškai-gero vertinimo trūksta labai nedaug.

Vykdyti žuvinimai. Ežere paskutiniu laiku leista žuvų:

2010-2011 m. 15 000 paaugintų ungurių, 500 000 paaugintų lydekaičių, 13 000 vienvasarių šamų;

2012 m. 14 700 paaugintų ungurių, 50 000 paaugintų sterkų, 2000 vienvasarių šamų;

2013 m. 58 000 „stiklinių“ unguriukų;

2014 m. 15 000 paaugintų unguriukų, 15 000 vienvasarių lydekaičių, 17 000 vienvasarių sterkiukų;

2015 m. 14 600 paaugintų unguriukų.

Patarimai meškeriotojams. Galuonai garsėja savo ešeriais ir lydekomis, todėl čia dažnai vyksta spiningavimo varžybos, gana gausiai lankosi tiek vietiniai, tiek ir iš didžiųjų miestų atvykę spiningautojai. Pasak žinomo spiningautojo, daugkartinio Lietuvos ir 2015 m. pasaulio spiningavimo iš valties čempiono, molėtiškio Sigito Lukštos, Galuonus galima priskirti prie ankstyvųjų ežerų, kuriame lydekos atkunta gana greitai ir galima čia bandyti laimę po pat balandžio 20-osios, t.y., lydekų žūklės draudimo pabaigos. Pavasarį šia prasme sėkmingiausias yra pietrytinis ežero pakraštys ir protaka, jungianti Galuonus su Išnarais. Vėliau lydekų koncentraciją kažkurioje konkrečioje ežero pusėje sunkiau nuspėti, todėl dažniausiai tenka jų ieškoti prie visame ežere susitelkusių sėklių, o jų ten neradus – lįsti į pakrantės pašvendrius.

Visada daug žada ežero salų pakraščiai, įvairūs į ežerą giliau išsikišę „rageliai“, kitos iš bendro fono išsiskiriančios ežero vietos.

Dar vienas įdomus p. Sigito pastebėjimas: nors ežere itin gausu įvairios baltos žuvies – kuojų, plakių, karšiukų –, daugiausiai lydekų būna ten, kur telkiasi dideli aukšlių būriai. Šias žuvis Galuonų lydekos itin mėgsta ir dažnai būtent jų rasi lydekų skrandžiuose.

Kalbant apie masalus, ponas Sigitas, gaudantis lydekas Galuonuose, pataria nevengti jų dydžio. 13-15 cm ar net 17 cm ilgio vobleris ar panašaus dydžio guminukas čia geriau vilioja lydekas, nei mažesni. Taip pat neverta užmiršti didesnių sukrių – netgi varžybose, vykusiose šiame ežere, jos yra ne kartą pagelbėjusios.

Labiausiai tinka natūralios spalvos masalai. Vienas iš sportininko favoritų, veikiančių ne tik šiame, bet ir aplinkiniuose ežeruose, kur vanduo skaidrus – mėlynos nugaros ir pieno baltumo šonų derinys.

                      Galuonuose itin daug įvairaus dydžio ešerių, todėl tikslinga juos vilioti mikromasalais arba norint pagauti didesnių – vidutinio dydžio 2-3 nr. (pagal „Mepps“ firmos klasifikaciją) sukrėmis. Kažkokias konkrečias vietas ešerių žūklei sunku išskirti – jų čia yra visur, todėl geriausiai veikianti taktika – ieškoti smulkių žuvų susibūrimų ir bandyti laimę įvairias masalais, stengiantis patikrinti kuo daugiau ežero ploto.

                      Ežere labai daug smulkios „baltos“ žuvies – kuojų, karšiukų, plakių. Tad, kas orientuojasi ne į žuvies dydį, o kibimų skaičių, šis ežeras yra tikras rojus. Pajaukinus iš vakaro stambesniu jauku čia gerai kimba iki puskilogramio ar kiek didesni „puskaršiai“ bei 100-200 g dydžio kuojos. Slenkant su valtimi pašvendriais realu pagauti gražių raudžių. Turintiems kantrybės ir ypač mėgstantiems naktinę žūklę, kada nurimsta smulkios žuvys ir aktyviau maitinasi stambios, yra galimybė prisijaukinti ir pagauti vieną kitą lyną.

Žūklės tvarka ir valčių nuleidimas. Žūklės tvarka nesiskiria nuo kitų „Žvejybos rojaus“ vandenų – norint žvejoti užtenka paprasto žvejo bilieto. Valtis nusileisti galima bent keliose vietose, pavyzdžiui, vakariniame ežero krante įsikūrusiame vadinamajame Molėtų kempinge arba pietvakariniame krante, maždaug per vidurį tarp Mackonių ir Miežionių kaimų, netoli kelio.

Įdomu, kad nuo pat atvirojo vandens sezono pradžios šiame ežere nedraudžiama plaukioti su iki 15 kW galios (20 a.j.) vidaus degimo varikliais, o nuo birželio 21 d. – net iki 220 kW (300 a.j.).

Bendra aprašymas. Išnarai – gana nuošalus vidutinio dydžio (308 ha), 4,1 km ilgio ir iki 2,1 km pločio seklus ežeras, tekšantis apie 3 km į rytus nuo Inturkės (apie 15 km į pietryčius nuo Molėtų), priklausantis Labanoro regioniniam parkui. Ežero krantai nuolaidūs ir pelkėti, jį supa miškai ir krūmynai. Vakaruose ežeras per plačią protaką – Vašuoko ežerą – jungiasi su Galuono, o šiaurėje per Išnaros (Vaikštėnų) upelį – su Kertuojo ežerais.

Vidutinis ežero gylis – vos 1,2 m, giliausia vieta – 3,1 m. Ežero dugnas padengtas storu dumblo sluoksniu, vasarą ežeras pasidengia tankia vandens augalija. Vasarą vanduo nėra labai skaidrus, turi rudą atspalvį. Pakrantę nuo ežero skiria plati, iki 100 m nendrėmis apžėlusi juosta, todėl žūklė iš principo įmanoma tik iš valties. Pagal žuvingumo tipą Išnarai priskirtini lydekiniams ežerams.

Žuvys ir žuvingumas. 2014-2015 metais vykusių tyrimų metu ežere rastos 11 rūšių žuvys: Tai – lydeka, ešerys, karšis, lynas, šamas, paprastasis (auksinis) ir sidabrinis karosai, kuoja, raudė, plakis, pūgžlys. Ežeras pastaruoju metu buvo įžuvinamas dar ir unguriais bei sterkais, tad prie šio sąrašo tikriausiai reiktų pridėti ir šias žuvis.

Tyrimai parodė, kad žuvies išteklių, ypač plėšriųjų žuvų, būklė ežere yra vertintina kaip gera ar net labai gera. Ežere ypač daug lydekų.

Vykdyti žuvinimai:

2010-2011 m. 400 000 paaugintų lydekaičių ir 3000 vienvasarių, 8000 paaugintų ungurių, 10 000 vienvasarių sterkiukų;

2012 m. 7700 unguriai, 100 000 paaugintų lydekaičių;

2013 m. 30 000 „stiklinių“ unguriukų;

2014 m. 7000 paaugintų unguriukų, 60 000 paaugintų lydekaičių, 6000 metinių šamukų, 20 000 dvivasarių lynukų;

2015 m. 7700 paaugintų unguriukų.

Patarimai meškeriotojams. Ežeras tarp Molėtiškių meškeriotojų laikomas „pavasariniu“, kadangi vasarą beveik visas užželia vandens augmenija ir spiningauti jame tampa sudėtinga. Dauguma čia žvejojančių spiningautojų orientuojasi tik į lydekas. Jų čia iš tiesų daug ir laimikiai būna gausūs, tačiau dažniausiai vyrauja nedidelės, iki kilogramo sveriančios lydekaitės.

Nuo senų laikų mėgstamiausi masalai Išnaruose buvo didelės “aglia” tipo sukrės ir guminukai, užverti ant labai lengvų galvakablių. Pastaruoju metu juos stumia sekliai neriantys tvičinginiai vobleriai bei paviršiniai masalai.

Sėkmingiausia spiningavimo taktika – dreifavimas per ežero platybes stengiantis patikrinti kuo didesnį ežero plotą. Kadangi vanduo ežere nėra skaidrus, geriausiai tinka ryškiaspalviai masalai – salotinės, raudonos, geltonos spalvų.

Gegužės mėnesį, iki pat ežerui užželiant, čia taip pat galima smagiai pagaudyti raudžių ir ešerių mažomis sukriukėmis ar mikroguminukais.

Vasarą ežere žvejoja daugiausia lynų žūklės mėgėjai. Išvalius nuo vandens augmenijos nedidelį plotelį ir reguliariai jaukinant, galima tikėtis neblogo lynų ir karosų laimikio, kurį dažnai papildo raudės, nedideli karšiai ar kuojos. Vietiniai kaip jauką dažnai naudoja mirkytą duoną, kombinuotus pašarus ir grūdus. Mėgstamiausi masalai – mėšliniai sliekai ir marinuoti kukurūzai.

Žūklės tvarka ir valčių nuleidimas. Išnarų ežere iki birželio 20 dienos draudžiama plaukioti su bet kokiais vidaus degimo varikliais. Po šio laikotarpio leidžiama, tačiau jų galia ribojama iki 8 kW (10 AG). Privažiuoti prie ežero galima tik iš pietinės pusės, ten vienoje privačioje valdoje galima nusileisti ir valtį. Kitas būdas patekti į ežerą – plaukti į jį Vaikštėnų upe iš Kertuojų ežero arba Vašuoko ežeru iš Gėluoto ežero.

Bendras aprašymas. Kertuojai – gana nemažas (545 ha), bet seklus, iš visų pusių miškų supamas ežeras, telkšantis apie 13 km į šiaurės rytus nuo Molėtų. Jo krantai nuolaidūs, vakarinė pakrantė užpelkėjusi ir tankiai prižėlusi vandens augmenijos, pakrantes juosia plati nendrių juosta. Rytinis krantas mažai apaugęs, tačiau turi ilgą atabradą. Ežere yra dvi nedidelės salos. Pietuose ežeras nedideliu upeliu jungiasi su Išnarais, vakaruose – su Juodųjų Lakajų ežeru.

Kertuojų dugno reljefas nesudėtingas, primenantis dubenį, jame beveik nėra sėklių. Vyraujantis gruntas priekrantėje – smėlis. Giliau yra žvirgždo, akmenų.

Ežero vanduo ganėtinai skaidrus, matomumas siekia apie 2 m. Seklesnės vietos tankiai prižėlusios vandens augmenijos. Vasarą dideli ežero plotai pasidengia vandens žolėmis. Pagal tipą Kertuojai yra priskiriami lydekiniams-sterkiniams ežerams

Žuvys ir žuvingumas. 2014-2015 metais darytų ichtiologinių tyrimų duomenimis, ežere gyveno 10 rūšių žuvys, tai – sterkai, lydekos, šamai, karšiai, ešeriai, kuojos, raudės, plakiai, aukšlės, pūgžliai. Žuvinta buvo ir unguriais. Kalbant apie didesnes žuvis, itin gausi pasirodė karšių ir sterkų populiacija. Ypač išsiskyrė sterkai – šių žuvų pagauta ir labai didelių (daugiau kaip 4 kg), ir vidutinių bei mažų, todėl galima daryti išvada, kad sterkai ežere neršia ir galbūt prieš tai vykdyti žuvinimai šia žuvimi davė rezultatų. Neblogi ir ešerių išteklių rodikliai, o štai lydekų pagauta sąlyginai nedaug. Pasak mokslininkų, ežere vyrauja plėšrios žuvys (jos sudaro 77 procentus visų vadinamojo verslinio dydžio žuvų) ir tai yra labai gera žinia spiningautojams.

Pagal gautus rezultatus ežero būklė vertinama kaip vidutiniškai gera

Vykdyti žuvinimai

2010-2011 m. 30 000 vienvasarių sterkų, 500 000 paaugintų lydekaičių;

2012 m. 13 600 paaugintų unguriukų, 100 000 paaugintš sterkiukų;

2013 m. 15 000 paaugintų sterkiukų, 15 5000 paaugintų šamukų;

2014 m. 14 000 paaugintų unguriukų, 10 000 metinių šamukų, 10 000 vienvasarių lydekaičių;

2015 m. 15 000 paaugintų unguriukų.

Patarimai meškeriotojams. Pasak žinomo spiningautojo S. Lukštos, geriausias laikas spiningauti Kertuojuose – pavasaris ir vasaros pradžia. Vėliau ežeras stipriai užželia ir jame galima spiningauti tik specialiais „žoliniais“ masalais. Ežere beveik nėra sėklių, todėl geresnė taktika yra ne inkaruoti valtį, o leisti ją nešti vėjui (nešimo greitį galima reguliuoti naudojant vadinamąjį dreifo parašiutą) tikrinant ežero plotus guminukais, giliau neriančiais vobleriais ar kitais masalais, arba velkiauti.

Sterkus ežere nėra lengva rasti, kadangi dėl lygaus dugno sunku atspėti jų buveines. Bet to, kaip ir daugelyje ežerų, jie kimba tik tam tikromis valandomis, todėl sunku atrasti jų „grafiką“. Tad norint pasiekti greitesnį rezultatą, geriau orientuotis į lydekas ir ešerius.

Kadangi ežero vanduo nėra labai skaidrus, kaip ir Išnaruose čia dažnai suveikia ryškūs masalai. Ežeras imponuoja tuo, jog čia kibimų sulaukiama mažai, tačiau dažnai pasitaiko pagauti stambių žuvų. Be to, ežeras yra labai nuošalus, retai lankomas, todėl jame dažnai galima pasimėgauti vienatve.

Iš taikių žuvų geriausia orientuotis į karšių gaudymą, kurių reiktų ieškoti giliausiose Kertuojo vietose – 4-5 m gylyje. Šių žuvų daug, tačiau dydis nėra įspūdingas – retai kada pavyksta pagauti stambesnių kaip 1 kg plačiašonių. Masalams ir jaukinimui šio ežero karšiai nėra išrankūs, kadangi nėra daug čia pastoviai žvejojančių žvejų.

Žūklės tvarka ir valčių nuleidimas. Valtį nusileisti Kertuojuose galima tik vienoje vietoje – Šiaurės rytiniame pakraštyje, kur ežeras maksimaliai priartėja prie Juodųjų Lakajų. Kadangi ežeras yra paskelbtas hidrografiniu draustiniu, plaukioti jame su vidaus degimo varikliais neleidžiama ištisus metus. Kaimo turizmo sodybų taip pat nėra daug.

Bendras aprašymas. Baltieji Lakajai – nuostabaus grožio, iš visų pusių supamas miškų, gana didelis (beveik 700 ha, besitęsiantis apie 9 km) ištęstos formos ežeras, tyvuliuojantis apie 8 km į rytus nuo Molėtų. Ežere yra 3 salos, įteka 3 upeliai (Raselė, Urkė, Tranys), vakaruose jis praplaukiama protaka jungiasi su Juodųjų Lakajų ežeru. Ežero krantai nuolaidūs, yra daug įlankų, pusiasalių. Ežero atabradai siauri, paplūdimių beveik nėra. Pakrantėse želia silpnai išsivysčiusių meldynų juosta, seklesnėse vietose gausu povandeninės augmenijos. Ežero vanduo labai skaidrus, jo dugne slūgso smėlis. Vidutinis ežero gylis – 13,6 m, didžiausias gylis – 45 m. Ežere yra bent 7 duburiai, gilesni nei 35 m.

Žuvys ir žuvingumas. Pagal žuvininkystės tipą šis ežeras priskirtinas stintiniams-seliaviniams ežerams. 2014-2015 metais ichtiologų T. Virbicko ir E. Bukelskio daryti tyrimai atskleidė, kad ežere gyvena bent 12 rūšių žuvys: karšiai, ešeriai, lydekos, lynai, auksiniai karosai, kuojos, plakiai, raudės, stintelės, seliavos, aukšlės bei pūgžliai. Nardytojai, nardę šiame ežere žiemą, yra nufilmavę ir vėgėlių. Žuvų sąrašą tikriausia reikėtų papildyti unguriais ir šamais, kuriais ežeras buvo žuvinamas 2015 m.

Remiantis tyrimus atlikusių mokslininkų duomenimis, ežero žuvų išteklių būklė yra vidutinė-gera.

Vykdyti žuvinimai. Ežere paskutiniu laiku leista žuvų:

2010-2011 m. 3000 vienmečių lydekaičių, 15 000 paaugintų unguriukų;

2012 m. 13 700 paaugintų unguriukų, 350 000 paaugintų lydekaičių;

2013 m. 107 000 „stiklinių“ unguriukų", 13 000 vienvasarių lydekaičių;

2014 m. 17 500 paaugintų unguriukų, 4000 paaugintų ir 10000 metinių šamukų, 350 000 paaugintų ir 13 000 vienvasarių lydekaičių;

2015 m. 15 000 paaugintų unguriukų.

Patarimai meškeriotojams. Pasak žinomo meškeriotojo sportininko, 2015 metų pasaulio spiningavimo iš valčių ir daugkartinio Lietuvos čempiono, molėtiškio Sigito Lukštos, Baltieji Lakajai imponuoja savo lydekų dydžio vidurkiu – 2-3 kilogramus sverianti lydeka čia yra kasdienis laimikis, o laimingesniems neretai pasiseka pagauti du tris kartus didesnių. Pasak jo, daug molėtiškių spiningautojų būtent šiame ežere yra pasiekę savo lydekų dydžio rekordus. Jam pačiam yra tekę pagauti keletą 10-11 kg dydžio margašonių. Didelių lydekų žūklei ypač dėkingas yra vėlyvas ruduo, kada neršia seliavos ir dauguma didžiųjų šio ežero lydekų susirenka jų pasmaguriauti.

Vasarą geriausia ieškoti lydekų pietrytiniame ir rytiniame ežero pakraščiuose, prie salų. Tinkamiausia taktika spiningaujant – plaukti išilgai kranto žolių ir ieškoti vadinamųjų "lydekinių barščių" – buroko ar rūgštynės lapą primenančių augalų sąžalynų, ir jas kruopščiai apgaudyti guminukais ar kitais giliau neriančiais masalais. Kita, mažiau sportiška, tačiau dar efektyvesnė žūklės taktika šiame ežere – velkiavimas. Šiam žūklės būdui ežeras itin palankus, nes dugnas čia daugiausiai lygus ir leidžia patogiai vilkti paskui valtį vienodame gylyje judančius masalus.

Ešerių, pasak žinomo sportininko, Baltuosiuose Lakajuose nežinant vietų, gali tekti gerokai paieškoti, užtat jei pavyks, galima tikėtis pagauti ne vieną 200-300 g sveriantį, o gal ir puskilogramį perkopusį dryžuotį. Jų reikėtų ieškoti prie giliųjų sėklių, t. y., prie iš didesnės gelmės iki 10-12 m pakylančių povandeninių kalnelių. Jeigu plaukiant pro tokias vietas echolotas rodo didelį smulkios žuvies, ypač aukšlių susitelkimą, beveik garantuota, kad čia rasime ir ešerių. Ypač jei džigaujant masalas laikas nuo laiko kliūna už retos žolės stiebelių.

Žiemą didelių ešerių geriausia ieškoti virš dar didesnių 20-30 metrų gylių (tačiau nebūtinai prie dugno), kuriuose jie persekioja stintelių būrius. Daug žuvų čia iš vienos vietos ko gero nepavyks pagauti, tačiau šiuo metu dažnai pasitaiko ir iki kilogramo sveriančių „kuprių“. Tuo tarpu tradicinėse vietose prie povandeninių kalnų daugiau vyrauja smulkesni ir vidutiniai dryžuočiai.

Vasarą iš didžiųjų miestų viešintys meškeriotojai orientuojasi į stambių kuojų ir karšių žūklę plūdine meškere iš valties. Kuojų geriausia ieškoti vandens augalija tankiau prižėlusiose Baltųjų Lakajų įlankose 5-8 metrų gyliuose. Dažniausiai naudojamas jaukas – virtos perlinės kruopos, sumaišytos su pirktiniu smulkiu jauku. Masalas – marinuoti kukurūzai, musės lervos ar jų derinys. Žūklės sėkmė ir laimikio dydis bei kiekis daugiausiai priklauso nuo jaukinimo trukmės – kuo daugiau dienų jaukinama, tuo geresnis laimikis. Gaudant kuojas ir karšius dažnai pasitaiko pagauti plakių ir raudžių.

Žūklės tvarka ir valčių nuleidimas. Baltųjų Lakajų pakrantės sėte nusėtos kaimo turizmo sodybomis, kur galima išsinuomoti valtis ar apsistoti ilgesniam laikui. Savo atsivežtą valtį galima nusileisti bent trijose vietose – jos pažymėtos žemėlapyje. Prie ežero yra ir kempingas.

Baltieji Lakajai kaip ir kiti Žvejybos rojaus vandens telkiniai yra neišnuomoti ir norint juose žvejoti pakanka žvejo bilieto.

Iki birželio 20 d. dėl aplinkosauginių reikalavimų čia leidžiama plaukioti tik su elektriniais varikliais ar irklais, o po birželio 21 d. – ir su vidaus degimo, bet ne galingesniais kaip 8 kW (10 AG) varikliais.

Bendras aprašymas. Bebrusai – vidutinio dydžio (367 ha), apie 5 km ilgio ir 2,6 km pločio ežeras, telkšantis apie 4 km į pietryčius nuo Molėtų. Rytiniai ežero krantai aukšti ir siekia iki 20-25 m aukščio, vakariniai lėkšti ir žemi, akmenuoti ir sausi, tik kai kuriose vietose, ypač prie įtekančių upelių, lengvai pelkėti. Iš šiaurės rytų ir vakarų ežerą juosia miškai.

Krantai raižyti iškyšuliais ir įlankomis, ežere yra trys nedidelės salos, sėklių. Ežero atabradas smėlėtas, dugną dengia dumblo ir sapropelio sluoksnis.

Vidutinis ežero gylis – 7 metrai, giliausia vieta, esanti pietvakarinėje ežero dalyje, siekia 24 m. Vandens skaidrumas apie 4-4,5 m.

                      Žuvys ir žuvingumas. Bebrusai priskiriami seliavinių ežerų tipui, nors seliavų ištekliai, pasak mokslininkų, jame nėra dideli. 2014-2015 m. daryti ichtiologiniai tyrimai parodė, kad bendras ežero žuvingumas vertintinas vidutiniškai. Prastesnė būklė yra su plėšriosiomis žuvimis, ypač lydekomis, tuo tarpu karšių, kuojų ir karpių ištekliai yra palyginus nemaži.

Tyrimų metu buvo pagautos 11 rūšių žuvys. Tai – ešeriai, karšiai, lydekos, lynai, karpiai, auksiniai karosai, seliavos, plakiai, aukšlės, pūgžliai. Nepagauta, tačiau manoma, kad ežere yra negausūs meknių, vėgėlių ir stintelių ištekliai. Tikėtina, kad visai nesenai šis sąrašas pasipildė unguriais ir šamais, kurių jaunikliais ežeras buvo žuvinamas.

                      Vykdyti žuvinimai. Įleista: (Aplinkos ministerijos duomenimis):

2010-2011 m. 3000 vienvasarių lydekaičių;

2012 m.65 000 paaugintų sykų, 100 000 paaugintų lydekaičių;

2013 m. 37 000 „stiklinių“ unguriukų;

2014 m. 4000 metinių šamukų, 4000 vienvasarių lydekaičių.

                      Patarimai meškeriotojams. Bebrusai pirmiausia garsėja savo stambiais karšiais, kurių pagauna ir vietiniai, ir atvykstantys meškeriotojai. Nors šiame ežere yra vietų, kur galima žvejoti dugninėmis nuo kranto, vis dėlto dauguma žvejų gaudo juos plūdine su slankiojančia plūde iš valties pastoviai jaukinamose gilesnėse 5-9 m ežero vietose. Geresnis ar blogesnis šių žuvų kibimas trunka nuo gegužės iki rugsėjo vidurio ar pabaigos, tačiau dosniausia antroji vasaros pusė – liepa ar rugpjūtis. Nusistovėjus karščiams, kaip ir daugelyje kitų ežerų, didesni karšiai geriau kimba naktį.

Jaukinimui dažniausiai naudojama žirniai, kviečiai ar perlinės kruopos. Ilgalaikis bent poros dienų jaukinimas beveik visada duos geresnį rezultatą, nei pajaukinimas iš vakaro ar juo labiau tik pačios žūklės metu.

Masalai – marinuoti kukurūzai, musės lervos, mėšliniai sliekučiai. Pastaruoju metu gaudant dugnine nuo kranto ar lieptų populiarėja maži baltyminiai kukuliai ir karšinės peletės, leidžiančios „atsijoti“ smulkmę, kurios ežere tikrai labai daug.

Bebrusai turi gerą vardą tarp lynus gaudančių meškeriotojų. Šių žuvų čia ne tiek daug, tačiau dažnokai pasitaiko labai stambių 1,5-2 kg sveriančių egzempliorių. Lynus vietiniai meškeriotojai dažniausiai gaudo naktimis, netoli kranto žolių 1,5-2 m. gyliuose. Populiariausi masalai – kukurūzas su musės lervomis, mėšlinių sliekų kuokštas ar vienas naktinis sliekas, rečiau – duonos minkė. Žūklavietė gausiai jaukinama iš vakaro stambiu jauku – šutintais žirniais ar kukurūzais. Dažnai kartu su lynais naktimis į seklumas atplaukia ir stambūs karšiai bei karpiai. Pasitaiko gražių karosų.

                      Vietiniai spiningautojai šį ežerą vasarą dažniausiai aplenkia dėl didelio šurmulio – ežeras tyvuliuoja tarp kelių, jo pakrantėse įsikūrę daug sodybų bei turizmo infrastruktūros taškų. Nepaisant to, pasak žinomo Molėtų spiningautojo Sigito Lukštos, lydekų čia galima pagauti, kartais ir visai nemažai. Kadangi ežero dugnas gana lygus ir sėklių beveik nėra, jis pataria ieškoti jų pakrantės žolynuose, inkaruojant valtį metimo atstumu nuo kranto ir mėtant masalą į pačias nendres.

                      Žiemą Bebrusus dažniausiai lanko karšių žūklės mėgėjai. Pastoviai jaukinant šių žuvų, ypač pavasariop, galima pagauti daugiau, nors pastebimai vyrauja nedideli plačiašoniai, kuojos ir plakiai. Didieji laimikiai dažniausiai pagaunami tik vasarą.

                      Žūklės tvarka ir valčių nuleidimas. Ežeras priklauso „Žvejybos rojui“ ir jame galioja žvejo bilietas. Iki birželio 20 dienos čia galima plaukioti benzininiais varikliais, ne galingesniais kaip 8 kw (10 a.j.), nuo birželio 21 d. –  iki 150 a.j.

Prie ežero yra kelios valčių nuleidimo vietos. Valtį galima išsinuomoti daugelyje aplink ežerą įsikūrusių kaimo turizmo sodybų.

Bendras aprašymas. Stirniai – vienas gražiausių Molėtų rajono ežerų, įsikūręs apie 13 km į šiaurės rytus nuo Molėtų. Ežero ilgis – apie 9,6 km, plotis plačiausioje vietoje – apie 2,3 km. Ežeras yra sudėtingos formos, turi daugybę įlankų ir kyšulių, atšakų, be to dar 7 salas. Beveik iš visų pusių jį supa miškai. Krantai, priklausomai nuo konkrečių vietų, gali būti ir statūs – kyla į maždaug 20-25 m aukštį –, ir nuolaidūs ar net užpelkėję. Vienur krantą nuo ežero skiria beveik ištisinė juosta, kitur, atvirkščiai, jie mažai išsivystę ir beveik gali prieiti prie atviro vandens. Ežero vanduo labai skaidrus, matomumas po vandeniu, priklausomai nuo metų laiko, siekia apie 5,5-8 m. Dugne daugiausiai slūgso smėlis arba žvyras, seklesnėse vietose gausu įvairios vandens augalijos. Ežero plotas – 855 ha, vidutinis gylis – apie 6,3 m, giliausia vieta – 35,1 m.

Pagal žuvininkystės tipą Stirniai priskiriami seliaviniams ežerams.

Žuvys ir žuvingumas. Ežeras buvo tirtas ichtiologų 2013 ir 2015 m. Abiejų tyrimų metu sugauta 10 tų pačių rūšių žuvų. Tai – lynai, karšiai, ešeriai, lydekos, seliavos, kuojos, raudės, plakiai, aukšlės ir pūgžliai. Žuvintas šamais, tačiau tyrimo metu jų nesugauta, todėl neaišku, ar žuvinimas buvo nesėkmingas, ar tyrimo metu buvo gaudoma ne ten, kur jie koncentruojasi, 2010-2011 m įleistus šamukus galėjo išgaudyti tada dar neuždraustos verslinės žūklės atstovai. 2014 m. žuvinimas šamais vykdytas dar kartą.

Žiūrint pagal vertingų žuvų kiekį, ežere daugiausia lynų, nuo jų nedaug atsilieka karšiai, trečią vietą dalinasi ešeriai, lydekos ir seliavos.

Tyrimo metu buvo sugauta beveik visų amžių žuvų įvairovė (tame tarpe- ne vienas per 2 kg lynas, daugiau kaip 4,5 kg sverianti lydeka) kas patvirtintų, jog su ežero žuvies ištekliais viskas gerai. Tai pat gerą tendenciją rodo tai, kad per du metus- nuo 2013 iki 2015 metų pastebimai padidėjo visų žuvų, išskyrus ešerius, biomasė bei vidutiniai dydžiai ir galima daryti išvadą, kad ežero žuvingumas nuosekliai didėja.

Vykdyti žuvinimai. Ežere paskutiniu laiku leista žuvų:

2010-2011 m. 200 000 paaugintų lydekaičių, 18 000 paaugintų unguriukų, 1 000 000 seliavų lervučių, 18 000 paaugintų šamukų;

2012 m. 120 000 paaugintų ir 5000 vienvasarių lydekaičių;

2013 m. 5000 „stiklinių“ unguriukų, 40 000 paaugintų lydekaičių;

2014 m. 21 000 paaugintų unguriukų, 4000 paaugintų ir 10 000 metinių šamukų, 15 000 vienvasarių lydekaičių.

Patarimai meškeriotojams. Stirnių ežeras yra gana vienodai turtingas įvairia žuvimi, todėl jį mėgsta tiek spiningautojai, tiek gaudantys „taikią“ žuvį meškeriotojai.

Spiningautojai be žuvingumo šį ežerą vertina dėl galybės jame esančių sėklių, seklumų ir nendrių salų „liežuvių“, įlankų įlankėlių ir salų protakų, kitų vietų, kuriose mėgsta laikytis ešeriai ir lydekos, pagrindinis jų taikinys. Beveik visas ežeras jų pilnas, tačiau ypač išsiskiria šiaurinė ir šiaurrytinė ežero dalys.

Velkiautojai labiau mėgsta vakarinį ežero pakraštį, kur dugnas tolygesnis.

Sigitas Lukša, žinomas Molėtų spiningautojas, norintiems čia gaudyti lydekas pirmiausia ir siūlo plaukti į šias vietas, itin kruopščiai apgaudyti protakas tarp salų, rastus sėklius, kurių viršūnėse auga „lydekiniai barščiai“, 3-7 m gyliuose ir ypač, jei echolotas rodo prie jų didesnį baltos žuvies, dažniausiai kuojų susirinkimą. Panašu, jog šios žuvys yra pagrindinė lydekų mitybinė bazė Stirniuose ir verta sekti jų būrių judėjimą.

Norint vasarą pagauti gražesnių ešerių, geriau orientuotis į gilesnius sėklius, pakylančius iš didesnės gelmės į 9-12 m aukštį. Įdomu, kad Stirniuose didesnių ešerių iš vienos vietos dažniausiai daug nepagausi – užkibus vienam ar dviem, kibimas paprastai liaujasi ir reikia ieškoti kitos vietos. Tačiau tie pagautieji greičiausiai paliks įspūdį savo dydžiu. 0,8-1 kg ešerys šiame ežere tikrai nėra jokia sensacija.

Antra garantuota vieta, iš kur daug šansų pagauti ešerių – itin dideli pavieniai rieduliai, riogsantys dugne. Stebint geru echolotu ir mokant juo skaityti, vietomis galima rasti tokių riedulių ir ties jais verta apsistoti.

Trečia vieta – ten, kur susitelkia dideli aukšlių būriai. Šiame ežere yra vietų, kuriose vasarą aukšlės beveik visada būriuojasi. Ešeriai čia laikas nuo laiko surengia kolektyvinę medžioklę ir, pasak Sigito, Stirniai yra vienas iš tokių nedaugelio Lietuvos ežerų, kur galia pamatyti, kaip staiga 100x100 m dydžio plotas užverda nuo sprunkančių žuvelių ir jų persekiotojų purslų Tokiu atveju geriau jau nežiopsoti, bet kuo greičiau užmesti meškerę, nes toks ešerių aktyvumas tetruks ne ilgiau kaip kelias minutes. Laimikiu džiaugsis vikriausias.

Tarp plūdinės ir dugninės mėgėjų Stirniai pirmiausia garsėja savo karšių ir ungurių dydžių. Dažnam čia pavyksta sugauti 3-4 kilogramus sveriančią „auksinę keptuvę“, pasitaiko, kad šios žuvys stveria ir mikromasalą gaudant ešerius ir tada kaip reikiant pakutena nervus traukiant tokią žuvį liaunu koteliu ir voratinkliniu valu.

Karšiai dažniausiai gaudomi iš valčių plūdinėmis meškerėmis, tačiau yra viena vieta, kur galima juos puikiausiai gaudyti ir nuo kranto. Ypač ji mėgstama pavasarį – tuo metu, ypač savaitgaliais, uodas snapo ten turbūt neįkištų. Jaukai, masalai, kaip ir kituose ežeruose ne tiek svarbu, kiek pastovus jaukinimas stambiagrūdžiu jauku – žirniais, kukurūzais, grūdais.

Paradoksas, bet nors pasak ichtiologų, lynai sudaro didžiausią Stirnių biomasės dalį, tikslingai žvejoti šių žuvų į šį ežerą molėtiškiai išsiruošia retai. Lynų papuola gaudant seklesnėse vietose karšius. Tikėtina, kad lynų žūklė vandens žolių tankmėse ir kitose lynų labiau mėgstamose vietose duotų kur kas geresnius rezultatus.

Žūklės tvarka ir valčių nuleidimas. Iki birželio 20 dienos Stirniuose galima plaukioti tik su irklais ar elektriniai varikliais, nuo birželio 21 d. – vidaus degimo varikliais, ne galingesniais kaip 8 kW (10 AG). Savo atsivežtas valtis galima nuleisti bent keliose vietose – žemėlapyje jos pažymėtos žuvies simboliu. Pakrantėse įsikūrusi ne viena kaimo turizmo sodyba, kur galima susirasti nakvynę ar išsinuomoti valtį žvejybai.

Bendras aprašymas. Rudesa – nedidelis (28 ha) ir nepratakus ežeras, kurį galima rasti pavažiavus apie 7 kilometrus Inturkės keliu į pietryčius nuo Molėtų. Ežero krantai vidutinio statumo, apaugę miškais, tik rytinėje pakrantėje driekiasi pievos. Pakrantę kai kur dengia skurdūs nendrynai. Povandeninė vandens augalija gausiau auga tik seklesnėje pietvakarinėje ežero dalyje, kitur ežero dugnas gana staigiai krenta žemyn. Vidutinis ežero gylis – apie 10,4 m, giliausia vieta siekia 27 metrus. Rudesa priskirtina lydekinių ežerų tipui, nors, kaip bebūtų keista, lydekų jame nėra labai daug.

Žuvys ir žuvingumas. 2015 metais atlikti tyrimai parodė, jog šiame ežere gyvena 9 rūšių žuvys: lynai, karšiai, ešeriai, karpiai, meknės, plakiai ir pūgžliai. Tyrimo metu į ichtiologų tinklus nepapuolė nė viena lydeka, todėl laikoma, kad ežere šių žuvų yra labai mažai.

Iš vertingo dydžio žuvų ežere vyrauja lynai, ešeriai ir karšiai, kurių pagauta įvairių dydžių – didžiausia svėrė net per 3 kg. Karpių pagauta tik vieno dydžio (apie 1-1,2 kg), todėl jie siejami su 2014 m. vykdytu įžuvinimu, kai į ežerą buvo įleista 5000 vnt. trivasarių karpių.

Kalbant apie žūklės perspektyvas, tikslingiausia ežere žvejoti karšius, lynus ir karpius. Pagal gautus duomenis ežero žuvingumas yra vidutinis, kadangi plėšrių žuvų kiekis yra nedidelis ir tik karšių populiacija yra pakankamai gausi.

Vykdyti žuvinimai.

2014 m. 5000 trivasarių karpių.

Patarimai meškeriotojams. Kadangi plėšrių žuvų, išskyrus ešerius, šiame ežere beveik nėra, šis ežeras labiausiai turėtų dominti taikios žuvies gaudymo mėgėjus, ypač dugninės meškerės fanatus. Palyginus geras priėjimas prie krantų bei staigiai gilėjantis dugnas leidžia ir nuo kranto pasiekti perspektyviausias ežero vietas.

Žuvys, į kurias labiausiai verta taikytis, yra karšiai, karpiai ir lynai. Kadangi ežeras dažnai lankomas žvejų ir žuvys čia dažnai jaukinamos įvairiais pirktiniais jaukais, verta išbandyti specialiai didesnių žuvų žūklei skirtus masalus ir jaukus – nedidelio skersmens baltyminius kukulius ir granules, šutintus kukurūzus. Natūralaus maisto ežere nėra daug, todėl žuvys gana greit sureaguoja į tokį jaukinimą. Didesni masalai ne tik „atsijos“ smulkmę – kuojas ir plakius, kurių ežere nemažai, tačiau galbūt suteiks ir pranašumo rungiantis dėl žuvų dėmesio su vietiniais žvejais, jaukinimui tradiciškai naudojančiais kviečius ar grūdus.

Seklioje ir labiausiai prižėlusioje ežero dalyje verta jaukinti lynus – šių žuvų ežere yra nemažai ir tikėtina, jei tik užteks kantrybės, sugauti per kilogramą sveriančių dumblaknisių. Čia veikia įprasti masalai – naktiniai sliekai ar pluoštas mėšlinių, marinuoti kukurūzai, musės lervos ir jų kokonai.

Po intensyvaus žuvinimo daug apie kilogramą sveriančių karpiukų buvo išgaudyta, tačiau kažkuri dalis liko ir sparčiai auga. Tikėtina, kad po metų kitų šis ežeras taps vienu iš didelius laukinius karpius gaudančių žvejų pamėgtų ežerų.

Žiemos metu verta taikytis į ešerius. Pasak čia žvejojančių molėtiškių, žiemą Rudesoje nuo seno pasiseka pagauti pavienių, tačiau apie puskilogramį sveriančių egzempliorių. Jų daug nepagausi – dėl vienos ar kelių žuvų gali tekti gręžti eketes visą dieną, tačiau ir vos keli užkibę kupriai dažnam žvejui vertesni už keliolika ar keliasdešimt sprindinių, gerai kimbančių aplinkiniuose ežeruose.

Žūklės tvarka ir valčių nuleidimas. Rudesoje galioja tas pats žvejo bilietas, kaip ir kituose valstybiniuose neišnuomotuose ežeruose. Iki birželio 20 dienos čia galima plaukioti tik su elektriniais varikliais, nuo birželio 21 d. – iki 8 kW (10 AG) valties varikliais. Valtį galima nuleisti rytinėje ežero pusėje.

Luodis – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Zarasų rajone (Ignalinos rajono paribyje), 11 km į vakarus nuo Visagino; vienas didžiausių Lietuvos ežerų (6-asis pagal dydį).

Ežero ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius 6,3 km, plotis iki 4,4 km. Ežero gylis siekia 18,4 m. Luodyje yra 2 didelės salos – Alaunė (arba Krutamoja – pasakojama, kad anksčiau čia gyvenę žmonės daug dirbo) ir Sadausko (Juodojo Astravo?) – ir 2 mažesnės (Pilelė ir Kanapinė). Bendras salų plotas – 17,8 ha. Kranto linija (jos ilgis 28,2 km) vingiuota, gausu didelių įlankų, pietryčiuose yra siaura ir ilga įlanka. Iš pietų pusės link ežero centro įsiterpia Žvėrinčiaus rago kyšulys. Ežero krantai daugiausia aukšti ir statūs, ardomi vandens, tik įlankų galai žemi ir pelkėti. Luodis telkšo ledyninės kilmės duburyje, kurio dugne yra daubų ir seklumų. Palei salas ežeras visai negilus – apie 1–1,5 m, kitur gilesnis. Dugną dengia sapropelingas ir karbinatingas dumblas, o įlankose – gėlavandenė klintis. Plati atabrado juosta padengta smėliu ir gargždu.

Pro ežerą prateka Šventosios upė, į ežerą įtekanti šiaurės rytuose ir čia pat, už kelių šimtų metrų, iš jo ištekanti.

Luodžio atabrade auga meldų, nendrių juostos, prie įlankų veši vandens lelijos, pietrytinėje įlankoje – maurabragiai ir elodėjos. Praktiškai iš visų pusių ežerą supa Giteniškės ir Tumiškės miškai.

Ežere pagaunama stambių lydekų ir karšių. Karšius dažniausiai gaudo prie salų. Lydekos gerai kimba ant gylių perkritimų ir netoli Šventosios intako. Taip pat pagaunama stambių kuojų bei raudžių, tinkamiausia vieta joms gaudyti 3 m gylyje, didžiausi laimikiai pagaunami aplink vandens augalų sąžalynus, esančius toliau nuo kranto.

Asavas  – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Zarasų rajono pietvakariuose, apie 6 km į šiaurės rytus nuo Salako. Ilgis vakarų-rytų kryptimi 3,1 km, plotis iki 1,2 km. Gylis siekia 6,9 m. Ežero dubuo išgulėtas negyvojo ledo luisto. Krantai statūs, iki 10 m aukščio, pietvakariuose ir pietuose pelkėti. Ežere yra 2 salos, kurių bendras plotas 2,8 ha. Dugną dengia daugiausia dumblas, rytiniai ir šiauriniai atabradai padengti smėliu ir žvirgždu. Asavas vakaruose protaka jungiasi su Asavėlio ežeru. Prateka Šventosios upė.

Ežere sugaunama 10 žuvų rūšių: kuojos, ešeriai, lydekos, plakiai, karšiai, raudės, meknės, lynai, karosai, pūgžliai.

Prie Asavo ežero įsikūrę Grybiškių ir Drobiškių kaimai.

Antalieptės tvenkinys (arba Antalieptės marios) telkšo Zarasų rajone, abipus plento, į rytus nuo Antalieptės, 15,5 km į pietvakarius nuo Zarasų, Gražutės regioniniame parke. Kraštovaizdžio draustinis. 

Suformuotas 1959 m. patvenkus Šventąją 211 km nuo žiočių (45 km nuo ištakų) Antalieptės hidroelektrinės (galia 2550 kW) reikmėms. Jėgainė kalnų tipo: marių vandenys daug aukščiau, į turbinas teka didžiuliais vamzdžiais. Pradėjo veikti 1961 m., rekonstruota 2001 m.

Antalieptės tvenkinys antras pagal dydį Lietuvoje tvenkinys po Kauno marių. Plotas – 1911 ha. Didžiausias gylis 46 m., vidutinis gylis 7,2 m. Tūris – 12 mln. m³. Kranto linija 160 km ilgio, labai vingiuota, krantai sausi, apaugę pušynais (Gudelių giria, Gražutės, Sendvario, Bružų, Drobų, Kloviškių, Daneikių, Ąžuolijos ir kt. miškai). Aplink tvenkinį įsikūrę 26 smulkūs kaimai (dalis nebegyvenami). Yra 75 salos. Iš jų didžiausios: Blėkiškių (37 ha), Šiukščių (30 ha), Skeldų (7 ha). Daug vandens paukščių.[1] Rytine pakrante eina kelias.

Tvenkinys apsėmė 26 ežerus, kai kurių ežerų vandens lygis pakilo keletą metrų, todėl dauguma jų susijungė į bendrą tvenkinį ir tik kai kurių išliko atskiri nuo tvenkinio krantai (Uolys, Lydekis, Sniegiškis).

Šventoji – upė Rytų Lietuvoje; didžiausias Neries intakas (Nemuno baseinas). Ši upė taip pat yra ilgiausia, kuri teka vien tik per Lietuvos teritoriją.

Ištakos – Ignalinos rajone, Gražutės regioniniame parke telkšantis Samanio ežeras (3 km į šiaurės vakarus nuo Dūkšto). Aukštupyje prateka Dūkšto, Luodžio, Luodykščio, Asavo, Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jį sudarant ten irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Už jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu. Prateka Utenos, Anykščių, Ukmergės, Jonavos rajonais. Įteka į Nerį 44 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos, ties „Achema“.

Salpos plotis 200–700 m. Slėnio plotis aukštupyje siekia 400–700 m, vidurupyje 400–900 m, žemupyje – ~1 km. Vagos plotis iki Paščio ežero 20–40 m, tarp Paščio ežero ir Virintos žiočių 40–50 m, toliau 60–80 m. Vyraujantis vagos gylis ~1,5 m. Vidutinis nuolydis – 51 cm/km, tačiau tarp ežerų nuolydis labai skiriasi. Vaga nuo ištakų iki Dūkšto ežero sureguliuota. Iš visų Lietuvos upių Šventoji turi daugiausiai salų – 79; salingumas – 3,08 %.

Šventosios baseinas užima 6888,8 km² plotą. Baseinas driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius, apimdamas ežeringas Zarasų, Utenos, Molėtų aukštumas (25 % baseino ploto), Svėdasų ir Širvintų plynaukštes (54 %) ir dalį Vidurio Lietuvos žemumos (21 %). Baseinas asimetriškas, kairioji baseino dalis platesnė už dešiniąją. 10 % baseino teritorijos užima miškai, 9 % – pelkės, 3 % – ežerai.

Sartai – ketvirtas pagal plotą Lietuvos ežeras, esantis šalies šiaurės rytuose, Aukštaitijoje, Rokiškio ir Zarasų rajonuose.

Ežeras netaisyklingo pavidalo, nusidriekęs iš šiaurės į pietus 14,8 km, didžiausias ežero plotis – 950 metrų, vidutinis – apie 500 metrų. Nuo pagrindinės ežero dalies į rytus atsišakoja 2 šakos, į vakarus – 3 (viena jų vadinama Audrakampiu). Ežeras rininės kilmės, sudarytas iš 6 susikertančių rinų, iš kurių giliausia – šiaurinė (gylis iki 21,9 m, yra 16–20 m gylio duburių). Vidutinis Sartų gylis svyruoja tarp 4–6 m. Sartai – ilgiausią (79 km, su salomis 82,5 km) kranto liniją Lietuvoje turintis ežeras. Kranto linija labai vingiuota, krantai žemi, smėlėti, o šiaurėje aukšti, siekiantys iki 30 m. Sartų ežero dugną dengia dumblas, tik pakraščiuose, seklumose ir prie intakų žiočių yra smėlio. Viduryje ežerą supa miškai, šiaurėje ir pietuose – laukai, pievos.

Ežere yra 8 salos, iš kurių didžiausia 6,17 ha ploto vadinama „Didžiąja“ (arba Sartų) sala. Antra pagal dydį yra „Dumblynės“ sala (4,9 ha) – joje žmonės gyvena nuo seno. „Dumblynės“ sala įvardijama kaip kelių laikotarpių archeologijos paminklas, kadangi čia rastos neolito pabaigos – žalvario amžiaus pradžios ir I-ojo tūkstantmečio pirmosios pusės gyvenvietės. Vietinių gyventojų saloje rastas lobis datuojamas X–XII amžiais. Visų salų bendras plotas – 13,23 ha.

Ežere gyvena lynai, salačiai, unguriai, paprastieji kirtikliai, starkiai, ešeriai, paprastosios aukšlės, meknės, plakiai, europinės lydekos, paprastosios kuojos, paprastieji karšiai, paprastieji šamai, europiniai šapalai, paprastosios raudės, pūgžliai, paprastosios kartuolės, paprastieji karosai ir kitos gėlavandenės žuvys. 2012 m. balandžio mėn. 30 d. į Sartų ežerą išleista 200 000 vienetų iš Simno žuvininkystės poskyrio atgabentų paaugintų ežerinių arba platelių sykų jauniklių.

Šalies literatūroje minima, kad 1937 m. ties Kalbutiškėmis buvo sugautas 110 kg paprastasis šamas. Taip pat paminėtina, kad šiame ežere 1951 m. žiemą Kriaunų žvejai pagavo 38 kg paprastąjį šamą, 1956 m. Dusetų žvejai traukiamu tinklu sužvejojo 45 kg sveriančią europinę lydeką, o 1981 m. žvejys mėgėjas pagavo 51 kg paprastąjį šamą, kuris buvo prarijęs dvi antis.

Ežere yra aptikta ir Lietuvos vandens telkiniuose gyvenančių svetimvandenių žuvų – peledžių, sidabrinių karosų bei paprastųjų karpių.