Populiariausios žvejybos rojaus žuvys. Karšis
Nemaža dalis meškeriotojų, atvykstančių žūklauti į „Žvejybos rojaus“ ežerus, orientuojasi į tikslinę karšių žūklę. Šios žuvys gyvena dideliais būriais, todėl sėkmingai jas prijaukinus, galima tikėtis pastovaus ir gausaus laimikio. Be to, didesni karšiai, nepaistant jų kaulėtumo, yra riebūs ir itin gardūs, ypač rūkyti, todėl daug kas teikia jiems pirmenybę, visų pirma, galvodami apie jų kulinarines savybes.
Karšis – labai suplota iš šonų ir kuprota žuvis. Mažesni karšiai paprastai būna sidabriškai pilki, tačiau įmitę iki 1,5-2 kilogramų, įgauna auksinį arba bronzinį atspalvį. Šios žuvys aktyvios visais metų laikais, visgi dažniausiai jos maitinasi ir kimba ežeruose šiltuoju metų periodu – nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos, o aktyvumo piką pasiekia antroje vasaros pusėje ir rugsėjo pradžioje.
Stambesni karšiai mėgsta didesnius gylius ir yra gana baugštūs, seklumose pasirodo nebent tamsiuoju paros laiku. Todėl, renkantis vietą, kur juos žvejoti, geriau rinktis gilesnę ir nuošalesnę ežero vietą. Kokiame gylyje juos žvejoti priklauso nuo vidutinio ežero gylio. Paprastai sėkmingiausios šiek tiek gilesnės už vidutinį ežero gylį vietos. Vienuose ežeruose pakanka užmesti masalą į trijų metrų gylį, kituose geriausia žvejoti 12 ar 14 m gelmėse
Karšiai ne itin mėgsta žvirgždėtą ar akmenuotą dugną, o štai dumblo ir molio jie tikrai nevengia. Ypač sėkmingi ruožai, kur dugne įsikūrusios dreisenos ar kiti moliuskai – vienas iš natūralių karšių mitybos šaltinių.
Pagal ežere išsirikiavusias valteles arba nutryptas pakrantes paprastai nesunku nustatyti, kur šias žuvis gaudo vietiniai meškeriotojai.
Karšiai yra itin ėdrūs ir linkę laikytis ten, kur randa daug maisto, todėl viena svarbiausių sėkmingos karšių žūklės sąlygų – kelias dienas trunkantis jaukinimas stambiagrūdžiu jauku – žirniais, kukurūzais, įvairiais grūdais ar granulėmis. Didesnis karšių būrys per kelias valandas gali sudoroti kelis ar keliolika kilogramų jauko, todėl jo gailėti nereikia.
Įdomu, kad karšių būriams būdingas susiskirstymas pagal dydį. Pirmieji prie jauko dažniausiai suskuba mažesni karšiukai (dažnai dar vadinami puskaršiais) drauge su plakiais ir kuojomis. Didesni karšiai paprastai atplaukia vėliau, po kelių ar net keliolikos valandų ir nubaido smulkesnius savo gentainius. Todėl, jei iki tol gerai kibusios smulkios žuvys dingsta, tai gali būti ženklas, kad į jaukimvietę atplaukė didesnių žuvų būrys.
Karšiams taip pat dažnai būdingas nusistovėjęs kibimo grafikas, kuris kartojasi diena iš dienos. Vidurvasarį, ypač per karščius, ežeruose neretai pasitaiko, jog didesnės žuvys kimba tik naktį. Todėl atvykus prie mažai pažįstamo ežero verta pabendrauti su vietiniais žvejais, kad išsiaiškinti jų kibimo grafiką, geriausias vietas ir masalus. Karšius gaudantys meškeriotojai paprastai būna gana kalbūs ir linkę bendrauti, skirtingai nuo savo kolegų karpininkų.
Karšiai – dideli smaližiai, esant šiltam vandeniui jie mėgsta saldžius ir saldžiai kvepiančius jaukus. Dažnai jų žūklėje jaukas gardinamas skysta melasa, medaus, vanilės, anyžiaus, cinamono ar česnako kvapais. Tai pat karšiai garsėja savo įnoringumu: vieną dieną gali teikti pirmenybę vieniems masalams, kitą – kitiems, todėl tikras karšininkas su savimi privalo turėti ir nekimbant bandyti įvairiausius masalus. Populiariausi masalai ežeruose yra musės lervos, jų kokonai, marinuoti kukurūzai, mėšliniai sliekeliai, specialiai kepti blynai, įvairios minkštos granulės (peletės), pjaustyti makaronai, kviečiai ir kiti. Pastaruoju metu populiarėja ir žūklė mažo skersmens 10-12 mm baltyminiais kukuliais, kurie padeda, „atsijoti“ į jaukimvietę susirinkusias smulkias žuvis.
Karšiai dažnai pasižymi dideliu baikštumu ir jautrumu pavadėlio storiui. Pakeitus storėlesnį pavadėlį į plonesnį, sakykim, 0,15 mm į 0,12 mm, gali gerokai padidėti kibimų skaičius.
Karšių žūklėje palankiausias yra nusistovėjęs oras. Kuo jis mažiau keičiasi, kuo mažiau kinta slėgis, tuo paprastai geriau kimba karšiai. Ir ne taip svarbu, ar šviečia saulė, ar lyja monotoniškas lietus. Ir atvirkščiai, staigios orų permainos gali žvejui pakišti koją.
Karšiai dažniausiai žvejojami dugninėmis meškerėmis nuo kranto arba plūdinėmis su slankiojančia „Waggler“ tipo plūde iš valties ar nuo lieptų. Tipinis karšinis kibimas žvejojant plūdine – plūdės kėlimas į viršų. Kadangi karšiai plaukioja būriais, ištraukus vieną žuvį dažniausiai kimba kita, tad užplaukus būriui nereikia žiopsoti, nes jis tikriausiai neužsibus čia ilgai.
Žiemą karšiai paprastai gaudomi didesniuose gyliuose pastoviai jaukinant. Vaikštant ledu nesunku rasti virš gilesnių vietų išpjautas ar peikena iškirstas didesnes eketes, kurių pakraščiuose likę jauko likučių. Čia greičiausiai karšius jaukino ir gaudė vietiniai žvejai. Kažkur netoli verta pabandyti laimę.
Karšių kibimas žiemą nėra vienodas. Vienuose ežeruos karšiai labiau kimba pirmoje žiemos pusėje, kituose – labiau pavasarį ant vadinamojo „paskutinio ledo“. Tai pat nėra paslaptis, kad skirtingai nuo vasaros, žiemą dažniau būna aktyvesni nedideli karšiokai, taip vadinami puskaršiai, sveriantys nuo 300 iki 700 g. Didesnių karšių pasitaiko rečiau.
Karšiai – lėtai augančios žuvys. Iki kilogramo svorio karšis gali augti net 7 ar 8 metus, priklausomai nuo vandens telkinio mitybinės bazės. Dideliais karšiais žvejai vadina egzempliorius, stambesnius nei 2 kg. Tačiau „Žvejybos rojaus“ ežeruose meškeriotojams pasiseka pagauti 3-4 kg ir dar stambesnių auksašonių.
Karšiai gyvena visuose „Žvejybos rojaus“ ežeruose, tad visai realu ten jų pagauti. Dideliais karšiais garsėja Bebrusų, Baltųjų Lakajų, Stirnių, Rudesos ežerai.
Karšių žūklei ežeruose jokių apribojimų nėra, tik reikia nepamiršti, jog per vieną žūklę vienas žvejys gali pasiimti daugiau kaip 5 kg žuvies.