Ešerys – tipiškas plėšrūnas, skirtingai nuo lydekų, beveik visada medžiojantis būriais. Maitinasi jis ne vien žuvelėmis – neatsisako ir slieko, netgi musės lervos, todėl papuola ne tik spiningautojams, bet ir plūdinės bei dugninės mėgėjams. Visgi dideli ešeriai dažniausiai tikslingai gaudomi spiningu.

Ešerys aktyvus visais metų laikais, tiek žiemą, tiek vasarą. Žiemą apskritai tai yra pagrindinė meškeriotojus dominanti žuvis, tačiau ne ką mažiau jis populiarus ir vasarą bei rudenį.

Jeigu imamo dydžio lydeką vidurvasarį ežere pagauti dažnai būna ne taip paprasta net ir turinčiam nemažą patirtį spiningautojui, tai ešerį ir greičiausiai ne vieną, nesunkiai pagaus net pradedantis žvejys. Žinoma, jeigu naudos subtilius žūklės įrankius ir nedidelius masalus bei bent apytiksliai žinos, kur ieškoti šių žuvų.

Ešerys mėgsta nelygų ir kietą dugną, paskendusius medžius, kelmus, kitas kerplėšas, kur telkiasi didesni smulkių žuvų, ypač aukšlių, būriai. Vasaros rytais ir pavakarėmis dažnai galima stebėti, kaip medžioja ešerių būrys, keldamas į viršų smulkių žuvų „fontanus“. Nedideli ir vidutiniai ešeriai mėgsta sukiotis tarp vandens augmenijos, ypač nendrynų pakraščiuose, į ežero gylį nueinančiuose seklumų „liežuviuose“, palei įvairius lieptus ir lieptelius, prieplaukas.

Dideli ešeriai, sveriantys nuo puskilogramio ir daugiau, labiau mėgsta didesnius gylius ir iš gelmių pakylančius povandeninius sėklius. Jų šlaituose jie mėgsta slėptis, iš ten kyla medžioti aukšlių ir kitų žuvų, tačiau dažnai ne taip lengva būna juos suvilioti.

Ešeriai gaudomi naudojant įvairias spiningavimo technikas. Nuo seno jie gaudomi nedidelėmis 2-3 nr. sukrėmis ir agresyviais, bet ne itin dideliais 4-6 cm crank ilgio vobleriais arba mini vartiklėmis. Pastaruoju metu populiarėja jų žūklė ir tvičingu, greitu tempu traukiant-trūkčiojant nedidelius minnow tipo voblerius. Žvejojant šiais būdais dažniausiai pagaunama nedaug, tačiau stambesnių ešerių.

Visgi, efektyviausia ir įdomiausia tikslinė ešerių medžioklė mikromasalais, naudojant subtilius iki 7 ar 10 g spiningėlius, nedidelius 3-7 cm guminukus ir lengvus galvakablius arba vadintąją „šoninio pavadėlio“ sistemą. Šiuos masalus atakuoja paties įvairiausio dydžio dryžuočiai, neretai jais susigundo net ir vadinamos taikios žuvys – raudės, kuojos ir net karšiai.

Ešeriai drąsūs, bet kartu ir atsargūs medžiotojai, ypač, kai žvejojama skaidriame vandenyje. Bet koks metalinis pavadėlis sumažins jų kibimo skaičių keleriopai, tai pat nemažą įtaką vaidina valo storis. Gaudant plonu pintu valu patartina naudoti nestorus fluorokarboninius pavadėlius.

Nereikia būti žveju-profesionalu, kad su subtiliais įrankiais bei mikromasalais per pora valandų sugautum 10 ar 15 įvairaus dydžio ešerių ir sulauktu bent dukart tiek kibimų. Be to, kad ir 200 g sveriančio dryžuočio traukimas lengvu įrankiu suteiks daug emocijų.

Ešeriai mėgsta saulėtą orą ir vėją, žiemą – šaltuką ir aukštą slėgį. Nesibaido ir kitokio oro, bet slėgiui labai kaitaliojantis, ir juos kartais apima apatija.

Ešerys – ilgai auganti žuvis. Kad užaugtų iki 1 kilogramo svorio ežeruose, jam reikia nugyventi 12-13 metų ar net daugiau. Kiekvieną dryžuotį, didesnį, nei 300 g, jau galima laikyti dideliu, o perkopusi per 0,5 kg – stambiu.

Nepaistant palyginus nedidelio svorio, ši žuvis yra puiki kovotoja, pradedanti grumtis nuo pat užkirtimo momento iki pat valties ar kranto. Ešerių žūklė įkvepia savo azartiškumu – ešeriai dažnai atakuoja masalą kelis kartus, čiumpa jį dažnai prie pat valties, jau keliamą į viršų, ir krečia kitus triukus.

 

Dalintis