Zarasų raj. vandens telkiniai

Luodis – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Zarasų rajone (Ignalinos rajono paribyje), 11 km į vakarus nuo Visagino; vienas didžiausių Lietuvos ežerų (6-asis pagal dydį).

Ežero ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius 6,3 km, plotis iki 4,4 km. Ežero gylis siekia 18,4 m. Luodyje yra 2 didelės salos – Alaunė (arba Krutamoja – pasakojama, kad anksčiau čia gyvenę žmonės daug dirbo) ir Sadausko (Juodojo Astravo?) – ir 2 mažesnės (Pilelė ir Kanapinė). Bendras salų plotas – 17,8 ha. Kranto linija (jos ilgis 28,2 km) vingiuota, gausu didelių įlankų, pietryčiuose yra siaura ir ilga įlanka. Iš pietų pusės link ežero centro įsiterpia Žvėrinčiaus rago kyšulys. Ežero krantai daugiausia aukšti ir statūs, ardomi vandens, tik įlankų galai žemi ir pelkėti. Luodis telkšo ledyninės kilmės duburyje, kurio dugne yra daubų ir seklumų. Palei salas ežeras visai negilus – apie 1–1,5 m, kitur gilesnis. Dugną dengia sapropelingas ir karbinatingas dumblas, o įlankose – gėlavandenė klintis. Plati atabrado juosta padengta smėliu ir gargždu.

Pro ežerą prateka Šventosios upė, į ežerą įtekanti šiaurės rytuose ir čia pat, už kelių šimtų metrų, iš jo ištekanti.

Luodžio atabrade auga meldų, nendrių juostos, prie įlankų veši vandens lelijos, pietrytinėje įlankoje – maurabragiai ir elodėjos. Praktiškai iš visų pusių ežerą supa Giteniškės ir Tumiškės miškai.

Ežere pagaunama stambių lydekų ir karšių. Karšius dažniausiai gaudo prie salų. Lydekos gerai kimba ant gylių perkritimų ir netoli Šventosios intako. Taip pat pagaunama stambių kuojų bei raudžių, tinkamiausia vieta joms gaudyti 3 m gylyje, didžiausi laimikiai pagaunami aplink vandens augalų sąžalynus, esančius toliau nuo kranto.

Asavas  – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Zarasų rajono pietvakariuose, apie 6 km į šiaurės rytus nuo Salako. Ilgis vakarų-rytų kryptimi 3,1 km, plotis iki 1,2 km. Gylis siekia 6,9 m. Ežero dubuo išgulėtas negyvojo ledo luisto. Krantai statūs, iki 10 m aukščio, pietvakariuose ir pietuose pelkėti. Ežere yra 2 salos, kurių bendras plotas 2,8 ha. Dugną dengia daugiausia dumblas, rytiniai ir šiauriniai atabradai padengti smėliu ir žvirgždu. Asavas vakaruose protaka jungiasi su Asavėlio ežeru. Prateka Šventosios upė.

Ežere sugaunama 10 žuvų rūšių: kuojos, ešeriai, lydekos, plakiai, karšiai, raudės, meknės, lynai, karosai, pūgžliai.

Prie Asavo ežero įsikūrę Grybiškių ir Drobiškių kaimai.

Antalieptės tvenkinys (arba Antalieptės marios) telkšo Zarasų rajone, abipus plento, į rytus nuo Antalieptės, 15,5 km į pietvakarius nuo Zarasų, Gražutės regioniniame parke. Kraštovaizdžio draustinis. 

Suformuotas 1959 m. patvenkus Šventąją 211 km nuo žiočių (45 km nuo ištakų) Antalieptės hidroelektrinės (galia 2550 kW) reikmėms. Jėgainė kalnų tipo: marių vandenys daug aukščiau, į turbinas teka didžiuliais vamzdžiais. Pradėjo veikti 1961 m., rekonstruota 2001 m.

Antalieptės tvenkinys antras pagal dydį Lietuvoje tvenkinys po Kauno marių. Plotas – 1911 ha. Didžiausias gylis 46 m., vidutinis gylis 7,2 m. Tūris – 12 mln. m³. Kranto linija 160 km ilgio, labai vingiuota, krantai sausi, apaugę pušynais (Gudelių giria, Gražutės, Sendvario, Bružų, Drobų, Kloviškių, Daneikių, Ąžuolijos ir kt. miškai). Aplink tvenkinį įsikūrę 26 smulkūs kaimai (dalis nebegyvenami). Yra 75 salos. Iš jų didžiausios: Blėkiškių (37 ha), Šiukščių (30 ha), Skeldų (7 ha). Daug vandens paukščių.[1] Rytine pakrante eina kelias.

Tvenkinys apsėmė 26 ežerus, kai kurių ežerų vandens lygis pakilo keletą metrų, todėl dauguma jų susijungė į bendrą tvenkinį ir tik kai kurių išliko atskiri nuo tvenkinio krantai (Uolys, Lydekis, Sniegiškis).

Šventoji – upė Rytų Lietuvoje; didžiausias Neries intakas (Nemuno baseinas). Ši upė taip pat yra ilgiausia, kuri teka vien tik per Lietuvos teritoriją.

Ištakos – Ignalinos rajone, Gražutės regioniniame parke telkšantis Samanio ežeras (3 km į šiaurės vakarus nuo Dūkšto). Aukštupyje prateka Dūkšto, Luodžio, Luodykščio, Asavo, Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jį sudarant ten irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Už jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu. Prateka Utenos, Anykščių, Ukmergės, Jonavos rajonais. Įteka į Nerį 44 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos, ties „Achema“.

Salpos plotis 200–700 m. Slėnio plotis aukštupyje siekia 400–700 m, vidurupyje 400–900 m, žemupyje – ~1 km. Vagos plotis iki Paščio ežero 20–40 m, tarp Paščio ežero ir Virintos žiočių 40–50 m, toliau 60–80 m. Vyraujantis vagos gylis ~1,5 m. Vidutinis nuolydis – 51 cm/km, tačiau tarp ežerų nuolydis labai skiriasi. Vaga nuo ištakų iki Dūkšto ežero sureguliuota. Iš visų Lietuvos upių Šventoji turi daugiausiai salų – 79; salingumas – 3,08 %.

Šventosios baseinas užima 6888,8 km² plotą. Baseinas driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius, apimdamas ežeringas Zarasų, Utenos, Molėtų aukštumas (25 % baseino ploto), Svėdasų ir Širvintų plynaukštes (54 %) ir dalį Vidurio Lietuvos žemumos (21 %). Baseinas asimetriškas, kairioji baseino dalis platesnė už dešiniąją. 10 % baseino teritorijos užima miškai, 9 % – pelkės, 3 % – ežerai.

Sartai – ketvirtas pagal plotą Lietuvos ežeras, esantis šalies šiaurės rytuose, Aukštaitijoje, Rokiškio ir Zarasų rajonuose.

Ežeras netaisyklingo pavidalo, nusidriekęs iš šiaurės į pietus 14,8 km, didžiausias ežero plotis – 950 metrų, vidutinis – apie 500 metrų. Nuo pagrindinės ežero dalies į rytus atsišakoja 2 šakos, į vakarus – 3 (viena jų vadinama Audrakampiu). Ežeras rininės kilmės, sudarytas iš 6 susikertančių rinų, iš kurių giliausia – šiaurinė (gylis iki 21,9 m, yra 16–20 m gylio duburių). Vidutinis Sartų gylis svyruoja tarp 4–6 m. Sartai – ilgiausią (79 km, su salomis 82,5 km) kranto liniją Lietuvoje turintis ežeras. Kranto linija labai vingiuota, krantai žemi, smėlėti, o šiaurėje aukšti, siekiantys iki 30 m. Sartų ežero dugną dengia dumblas, tik pakraščiuose, seklumose ir prie intakų žiočių yra smėlio. Viduryje ežerą supa miškai, šiaurėje ir pietuose – laukai, pievos.

Ežere yra 8 salos, iš kurių didžiausia 6,17 ha ploto vadinama „Didžiąja“ (arba Sartų) sala. Antra pagal dydį yra „Dumblynės“ sala (4,9 ha) – joje žmonės gyvena nuo seno. „Dumblynės“ sala įvardijama kaip kelių laikotarpių archeologijos paminklas, kadangi čia rastos neolito pabaigos – žalvario amžiaus pradžios ir I-ojo tūkstantmečio pirmosios pusės gyvenvietės. Vietinių gyventojų saloje rastas lobis datuojamas X–XII amžiais. Visų salų bendras plotas – 13,23 ha.

Ežere gyvena lynai, salačiai, unguriai, paprastieji kirtikliai, starkiai, ešeriai, paprastosios aukšlės, meknės, plakiai, europinės lydekos, paprastosios kuojos, paprastieji karšiai, paprastieji šamai, europiniai šapalai, paprastosios raudės, pūgžliai, paprastosios kartuolės, paprastieji karosai ir kitos gėlavandenės žuvys. 2012 m. balandžio mėn. 30 d. į Sartų ežerą išleista 200 000 vienetų iš Simno žuvininkystės poskyrio atgabentų paaugintų ežerinių arba platelių sykų jauniklių.

Šalies literatūroje minima, kad 1937 m. ties Kalbutiškėmis buvo sugautas 110 kg paprastasis šamas. Taip pat paminėtina, kad šiame ežere 1951 m. žiemą Kriaunų žvejai pagavo 38 kg paprastąjį šamą, 1956 m. Dusetų žvejai traukiamu tinklu sužvejojo 45 kg sveriančią europinę lydeką, o 1981 m. žvejys mėgėjas pagavo 51 kg paprastąjį šamą, kuris buvo prarijęs dvi antis.

Ežere yra aptikta ir Lietuvos vandens telkiniuose gyvenančių svetimvandenių žuvų – peledžių, sidabrinių karosų bei paprastųjų karpių.