Bendras aprašymas. Kertuojai – gana nemažas (545 ha), bet seklus, iš visų pusių miškų supamas ežeras, telkšantis apie 13 km į šiaurės rytus nuo Molėtų. Jo krantai nuolaidūs, vakarinė pakrantė užpelkėjusi ir tankiai prižėlusi vandens augmenijos, pakrantes juosia plati nendrių juosta. Rytinis krantas mažai apaugęs, tačiau turi ilgą atabradą. Ežere yra dvi nedidelės salos. Pietuose ežeras nedideliu upeliu jungiasi su Išnarais, vakaruose – su Juodųjų Lakajų ežeru.
Kertuojų dugno reljefas nesudėtingas, primenantis dubenį, jame beveik nėra sėklių. Vyraujantis gruntas priekrantėje – smėlis. Giliau yra žvirgždo, akmenų.
Ežero vanduo ganėtinai skaidrus, matomumas siekia apie 2 m. Seklesnės vietos tankiai prižėlusios vandens augmenijos. Vasarą dideli ežero plotai pasidengia vandens žolėmis. Pagal tipą Kertuojai yra priskiriami lydekiniams-sterkiniams ežerams
Žuvys ir žuvingumas. 2014-2015 metais darytų ichtiologinių tyrimų duomenimis, ežere gyveno 10 rūšių žuvys, tai – sterkai, lydekos, šamai, karšiai, ešeriai, kuojos, raudės, plakiai, aukšlės, pūgžliai. Žuvinta buvo ir unguriais. Kalbant apie didesnes žuvis, itin gausi pasirodė karšių ir sterkų populiacija. Ypač išsiskyrė sterkai – šių žuvų pagauta ir labai didelių (daugiau kaip 4 kg), ir vidutinių bei mažų, todėl galima daryti išvada, kad sterkai ežere neršia ir galbūt prieš tai vykdyti žuvinimai šia žuvimi davė rezultatų. Neblogi ir ešerių išteklių rodikliai, o štai lydekų pagauta sąlyginai nedaug. Pasak mokslininkų, ežere vyrauja plėšrios žuvys (jos sudaro 77 procentus visų vadinamojo verslinio dydžio žuvų) ir tai yra labai gera žinia spiningautojams.
Pagal gautus rezultatus ežero būklė vertinama kaip vidutiniškai gera
Vykdyti žuvinimai
2010-2011 m. 30 000 vienvasarių sterkų, 500 000 paaugintų lydekaičių;
2012 m. 13 600 paaugintų unguriukų, 100 000 paaugintš sterkiukų;
2013 m. 15 000 paaugintų sterkiukų, 15 5000 paaugintų šamukų;
2014 m. 14 000 paaugintų unguriukų, 10 000 metinių šamukų, 10 000 vienvasarių lydekaičių;
2015 m. 15 000 paaugintų unguriukų.
Patarimai meškeriotojams. Pasak žinomo spiningautojo S. Lukštos, geriausias laikas spiningauti Kertuojuose – pavasaris ir vasaros pradžia. Vėliau ežeras stipriai užželia ir jame galima spiningauti tik specialiais „žoliniais“ masalais. Ežere beveik nėra sėklių, todėl geresnė taktika yra ne inkaruoti valtį, o leisti ją nešti vėjui (nešimo greitį galima reguliuoti naudojant vadinamąjį dreifo parašiutą) tikrinant ežero plotus guminukais, giliau neriančiais vobleriais ar kitais masalais, arba velkiauti.
Sterkus ežere nėra lengva rasti, kadangi dėl lygaus dugno sunku atspėti jų buveines. Bet to, kaip ir daugelyje ežerų, jie kimba tik tam tikromis valandomis, todėl sunku atrasti jų „grafiką“. Tad norint pasiekti greitesnį rezultatą, geriau orientuotis į lydekas ir ešerius.
Kadangi ežero vanduo nėra labai skaidrus, kaip ir Išnaruose čia dažnai suveikia ryškūs masalai. Ežeras imponuoja tuo, jog čia kibimų sulaukiama mažai, tačiau dažnai pasitaiko pagauti stambių žuvų. Be to, ežeras yra labai nuošalus, retai lankomas, todėl jame dažnai galima pasimėgauti vienatve.
Iš taikių žuvų geriausia orientuotis į karšių gaudymą, kurių reiktų ieškoti giliausiose Kertuojo vietose – 4-5 m gylyje. Šių žuvų daug, tačiau dydis nėra įspūdingas – retai kada pavyksta pagauti stambesnių kaip 1 kg plačiašonių. Masalams ir jaukinimui šio ežero karšiai nėra išrankūs, kadangi nėra daug čia pastoviai žvejojančių žvejų.
Žūklės tvarka ir valčių nuleidimas. Valtį nusileisti Kertuojuose galima tik vienoje vietoje – Šiaurės rytiniame pakraštyje, kur ežeras maksimaliai priartėja prie Juodųjų Lakajų. Kadangi ežeras yra paskelbtas hidrografiniu draustiniu, plaukioti jame su vidaus degimo varikliais neleidžiama ištisus metus. Kaimo turizmo sodybų taip pat nėra daug.