Lynas
Lynas paslaptinga, įdomi ir labai stipri žuvis. 2015 metais portalo delfi.lt ir Aplinkos ministerijos rengtame konkurse ši žuvis buvo išrinkta nacionaline Lietuvos žuvimi. Nepaistant to, palyginus nedaug meškeriotojų užsiima tiksline šių žuvų žūkle, nes ji reikalauja specifinių įgūdžių ir žinių, pasiryžimo ir, žinoma, daug kantrybės.
Lynai būna aktyvūs tik šiltuoju metų laiku. Atkunta pavasarį, praėjus kelioms savaitėms po ledo nutirpimo, neblogai kimba visą gegužę ir birželį iki pat neršto, o štai po jo dažnai būna gana įnoringi. Nepaistant to, visą vasarą ir šiltą rudens pradžią galima tikėtis jų laimikio reguliariai jaukinant.
Lynai beveik visą gyvenimą praleidžia vandens augalijos sąžalynuose, sekliose ir dumblėtose ežerų vietose, kur maitinasi įvairiais žolėse ar dumble randamais dugno organizmais. Būtent ten jų ir reikia ieškoti. Gylis ten gali būti nuo pusmetrio iki 2 metrų, gilesniuose ežeruose – net iki 4 m, tačiau masalą bet kuriuo atveju reikėtų nuleisti netoli vandens augmenijos, nes atvirų plotų šios žuvys, ypač dieną, dažniausiai vengia.
Patyrę meškeriotojai dažnai teigia, kad lynai ežeruose turi savo „takus“ ir žūklės sėkmė priklauso nuo to, kaip pavyks juos atrasti. Todėl ieškant geros lyninės žūklavietės verta pradžioje jaukinti keliose vietose. Žūklės rezultatai parodys, kuri bus sėkmingesnė.
Kita vertus, lynas nors ir išranki, tačiau gana ėdri žuvis, ir jeigu netoli bus pripilta gardaus jauko, tikrai čia atplauks ir iš didesnio atstumo. Tuo galima nesunkiai įsitikinti žvejojant nuo lieptų, nuo kurių dažnai žvejojama ir jaukinama. Nuolat byrantys nuo liepto jauko likučiai pripratina lynus čia dažnai lankytis. Žvejai, gaudantys nuo liepto karšius ar kitas žuvis ir metantys tolėliau nuo kranto, kartais nė neįtaria, kad užmetę sau po kojomis gali pagauti šią stiprią ir stambią žuvį. Todėl laimė dažnai nusišypso pradedantiesiems meškeriotojams ar vaikams, kurie užuot žvejoję gylyje kaip visi, užmeta masalą prie pat liepto.
Dažnai meškeriotojai patys įsiruošia lyninę žūklavietę norimoje vietoje – vandens žolių tankmėje išravi kelias „eketes“ ir jose reguliariai jaukina. Vietiniai meškeriotojai ten dažnai pragaudo visą sezoną.
Kad lynai atplaukė į žūklavietę, išduoda iš dugno kylančios burbuliukų virtinės, kurios susidaro lynams kuičiantis dugne ir renkant jame nuskendusias jauko daleles. Tai pat jaukimvietėje besisukinėjantys lynai kartasis užkliudo valą ir sujudėjusi plūdė praneša apie netikrą kibimą. Jei pastebimi tokie požymiai, verta jaukintoje žūklės vietoje pasėdėti ir ilgiau, galbūt žuvis tiesiog dar nerado masalo.
Lynų kibimas gali būti įvairus, priklausomai nuo to, su kokia konkurencija iš kitų žuvų pusės susiduria lynai. Jeigu į jaukintą vietą susirinko daug kuojų, raudžių ar kitos smulkios žuvies, lynas dažniausiai kimba ryžtingai. Plūdė gali iškart pradingti nuo vandens paviršiaus ar staiga pajudėti į šoną. Tačiau jei konkurencija dėl maisto nėra didelė arba žvejojama nuolat žvejų lankomose vietose, kur lynai dažnai susiduria su meškeriotojų kabliukais, šios žuvys mėgsta ilgai žaisti su masalu ir dėl to yra pelniusios „plūdžių virpintojų“ epitetą. Dešimt ar penkiolika minučių, o kartais ir daugiau, plūdė gali nardyti su pertraukomis ar be jų ir nekantrus meškeriotojas neišlaukęs pakerta, galvodamas, kad žuvis jau užkibusi arba masalu susidomėjo kažkokia smulkmė. Taip jis dažnai apsišauna, nes ištraukia masalą lynui iš burnos. Jeigu gaudoma slieku, geriausia palaukti, kol ilgai judėjusi plūdė pradės slinkti į šoną ar paners. Žuvis, užtikusi skanų masalą, greičiausiai jo nepaliks.
Lynai jaukinami įvairiu jauku, tačiau populiariausi – žirniai arba marinuoti kukurūzai, kombinuoti pašarai, duona. Sakoma, kad lynams patinka ajerų ir anyžiaus kvapai. Geriausių masalų lynams penketukas gana paprastas. Tai pluoštelis mėšlinių arba vienas naktinis sliekas, marinuoti kukurūzai, musės lervos arba specialiai keptas blynas. Dar gali būti sumuštinis iš kelių išvardintų masalų Pataruoju metu populiarėja lynų žūklė nedideliais baltyminiais kukuliais, kurių neįveikia smulkmė.
Vasarą daugelyje ežerų, ypač gaudant nuo liepto, efektyvesnė yra naktinė lynų žūklė. Naktį mažiau triukšmo, tad išdrąsėjusios žuvys priplaukia arčiau kranto. Be to, tamsiuoju paros metu sumažėja smulkių žuvų (kuojyčių, ešeriukų), kurios dažnai neduoda ramybės žvejojant lynus dieną, aktyvumas.
Lynas – labai stipri žuvis, užkibusi kovoja aršiai, stengdamasi bet kokia kaina įlysti į žoles. Jeigu jam tai pavyksta, iškrapštyti jį iš ten praktiškai nėra jokių galimybių. Todėl vienintelis kelias jį nugalėti – traukti jėga iš žolių ir vesti į graibštą. O tam reikalingi gana grubūs įrankiai. Laimei, lynas ne itin baidosi storesnio valo. Gaudant lynus žolėse, rekomenduojami 0,2-0,22 mm iš paprasto valo arba 0,08-0,12 mm pinto valo surišti pavadėliai ir, žinoma, stipresnis pagrindinis valas.
Pasak ichtiologų, lynas gali užaugti iki 4 kilogramų. Tačiau mūsų ežeruose kiekvienas stambesnis nei 1 kg lynas jau laikomas stambiu, o užkibusia, per 2 kilogramus sveriančia, žuvimi jau galima drąsiai pasigirti ir iššaukti pelnytą kolegų pavydą.
Lynų žūklė leidžiama visus metus, tereikia žinoti, kad negalima imti mažesnių kaip 25 cm lynukų, o bendras pagautų žuvų svoris negali viršyti 5 kg. Tai pat gaudant vėžius bučiukais, į juos įlindus lynui, privalu jį paleisti kaip ir kitas pakliuvusias žuvis, kitu atveju gresia baudos.
Lynų yra visuose „Žvejybos rojaus“ ežeruose, tačiau ypatinga jų gausa gali pasigirti Išnarų, Stirnių ir Rudesos ežerai.